Viešpaties tarnas
1Išgirskite mane, salos,
atkreipkite dėmesį, tolimosios tautos!
Mane VIEŠPATS pašaukė dar negimusį,
dar motinos įsčiose tebesantį;
jis ištarė mano vardą.
2Jis padarė iš manęs aštrų kalaviją
ir paslėpė savo rankos šešėlyje.
Jis padarė mane aštria strėle
ir įsidėjo į savo strėlinę.
3„Tu mano tarnas, – pasakė man, –
Izraeli, per tave apreikšiu savo šlovę!“
4Bet aš pagalvojau: „Veltui aš triūsiau,
tuščiai ir be naudos jėgas eikvojau;
mano byla – pas VIEŠPATĮ,
ir mano atlygis – mano Dievo rankoje.
5Dabar tvirtai nusprendė VIEŠPATS,
kuris mane padarė savo tarnu dar motinos įsčiose,
kad jam parvesčiau Jokūbą,
kad Izraelis pas jį būtų surinktas.
Aš pagerbtas VIEŠPATIES akyse,
mano Dievas – mano jėga!“
6„Per maža, – sako jis, – tau būti mano tarnu,
prikelti Jokūbo gimines
ir sugrąžinti Izraelio likutį.
Aš padarysiu tave ir tautų šviesa,
kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius“.
7Taip kalba VIEŠPATS,
Izraelio Atpirkėjas, jo Šventasis, paniekintajam,
kuriuo bjaurisi tautos,
valdovų tarnui:
„Karaliai atsistos, tave pamatę,
didžiūnai ir tie lenksis iki žemės
dėl VIEŠPATIES, kuris yra ištikimas,
dėl Izraelio Šventojo, kuris tave išrinko“.
Siono atstatymo pažadas
8Taip kalba VIEŠPATS: „Malonės metu tave išklausau,
išganymo dieną tau padedu.
Sukūriau tave, paskyriau tave Sandora tautai,
kad atstatytum kraštą ir
išdalytum nuniokotus paveldus.
9Sakyk kaliniams: ‘Išeikite!’
ir tiems, kurie tamsybėse: ‘Eikite į šviesą!’
Pakelėse jie ganysis,
ant plikų kalvų visur ras ganyklų.
10Nekęs nei alkio, nei troškulio,
nekenks jiems nei dykumų vėjas, nei saulė,
nes gailestingasis juos veda
ir nuveda prie čiurlenančių šaltinių.
11Padarysiu jiems kelią per visus savo kalnus,
mano vieškeliai bus nulyginti.
12Žiūrėk! Jie ateina iš toli,
vieni iš šiaurės ir vakarų,
o kiti iš Sienės šalies.
13Džiūgaukite dangūs!
Iš džiaugsmo šokinėk, žeme!
Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės!
Juk VIEŠPATS paguodė savo tautą,
pasigailėjo savo varguolių.
14Bet Sionas sako: ‘Paliko mane VIEŠPATS,
užmiršo mane Dievas’.
15Ar gali moteris užmiršti savo mažylį,
būti nešvelni savo įsčių sūnui?
Net jeigu ji ir užmirštų,
aš tavęs niekada neužmiršiu.
16Žiūrėk! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne;
tavo mūrus nuolat turiu prieš akis.
17Tavo atstatytojai čionai atskuba,
o tie, kurie niokojo ir alino tave,
pasitraukė nuo tavęs.
18Pakelk akis ir apsidairyk aplinkui:
jie renkasi draugėn ir eina pas tave.
Kaip gyvas aš, – tai VIEŠPATIES žodis, –
visais jais pasidabinsi kaip puošmenomis,
pasidabinsi jais lyg nuotaka.
19Tikrai tu buvai nualinta ir nusiaubta,
griuvėsių kraštas,
bet dabar būsi per ankšta savo naujakuriams,
nors tavo engėjai ir bus pasitraukę toli.
20Vaikai, kurių buvai netekusi,
tau sakys:
‘Čia man per ankšta, man reikia daugiau vietos,
kad galėčiau įsikurti!’
21Tada tu sakysi savo širdyje:
‘Kas man pagimdė juos?
Juk aš buvau bevaikė ir bevaisė,
ištremta ir atstumta;
kas juos man išaugino?
Juk aš buvau likusi vienų viena,
tad iš kur jie?’“
22Taip kalba Viešpats DIEVAS:
„Štai pakelsiu ranką tautoms,
duosiu ženklą gentims,
ir jos pargabens ant rankų tavo sūnus,
o dukteris parneš ant pečių.
23Karaliai bus tavo vaikų įtėviai,
o karalienės – jų įmotės.
Veidu į žemę puldami jie tave pagerbs
ir laižys dulkes nuo tavo kojų.
Tuomet tu tikrai žinosi, kad aš esu VIEŠPATS;
tie, kurie pasitiki manimi, nebus sugėdinti“.
24Ar išplėšia kas nors grobį iš galiūno?
Ar galima belaisvius atimti iš tirono?
25VIEŠPATS šitaip atsako: „Žinoma!
Belaisviai bus atimti iš galiūno
ir grobis išplėštas iš tirono!
Aš pats esu tavo reikalo gynėjas,
aš pats išvaduosiu tavo vaikus.
26Priversiu tavo engėjus maitintis savo pačių kūnu,
pasigers jie savo pačių krauju kaip saldžiu vynu.
Visa žmonija žinos, kad aš esu VIEŠPATS,
tavo Išvaduotojas, tavo Atpirkėjas,
Jokūbo Galingasis“.
